Važiuodami nuo Kauno A1 keliu į Klaipėdos pusę galite aplankyti belangį ir bedurį (tad visad Jūsų laukiantį) Čekuvos dvarą, tereikia iš A1 kelio pasukti į 196-ąjį, o tuomet greitai pamatysite po dešine puse nuostabią didelių topolių alėją, kuri veda į rūmus. Šie topoliai- regis vieninteliai augalai, kurie atvežti iš užsenio ir pasodinti išliko iki dabar. Visa kita sunykę. Gaila, tačiau tenka pripažinti, jog ir dvaras nebegali didžiuotis grožiu, kokį turėjo anuomet.
Dar neseniai, 2008 metais, buvo mėginama atgaivinti Raseinių rajono dvarą. Kai dvarą nusipirko UAB ,,Hillcrest“, kurios įgaliotas asmuo S. Bružas, buvo bandyta tvarkyti teritoriją, užkopncervuoti avarinės būklės pastatus, net parengtas projektas paramai gauti „Ariogalos (Čėkuvos) dvaro restauracija ir pritaikymas viešojo turizmo poreikiams“. Padėti dvarui eiti atgimimo keliu mėgino ir M.K. Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas surengdamas kompoziciją ,,Esame”, kuri buvo scenizuota dvare. Tačiau nuo to laiko praėjo jau 2 metai ir, nors nesinori taip sakyti, dvaras dar neatgijo- langai ir durys atviri visiems. Iš dvaro išnešti nebėra ko (ankščiau buvo lupamos keramikinės plitelės likusios nuo ligoninės laikų), tad belieka tikėtis, kad chuliganai nesugalvotų nemokšiškai išpaišyti sienų grafiti arba dvaras netaptų šiukšlių talpykla, ar atsainaus pasilinksminimo vieta.
O gal nesiseka rekonstruoti dvaro dėl sunkiau paaiškinamų priežasčių nei lėšų trūkumas? Legendos ir žmonių pasakojimai byloja, jog Ariogalos dvaras statomas vis susidurdavo su nenumatytais sunkumais: ,, Į Čėkuvą iš Prancūzijos atvažiavo meistrai. Daug gyvybių padėjo, kol pastatė namus. Jei užeidavo debesis, tai ponas Šemėta nusirengdavo raudoną švarką ir sukdavo virš galvos. Ir debesis nueidavo. Raudonu ponu jį vadindavo. Žmonės sakydavo: daug kančių buvo statant, bus gerai gyventi.“ O 1900 metais pradėta statyti cerkvė, kurios pamatus pašventino ir jau plytos buvo suvežtos, tačiau cerkvė taip ir nebuvo pastatyta. Plytos atiduotos Ariogalos ligoninei statyti, kurią 1915metais nugriovė. Ne tik statybas lydėjo sunkumai Čekuvos dvare, o ir su užsienietiškais topoliais nesugebėta susitvarkyti- taip niekada ir neišleido medžiai atžalų.
Visgi žmonių pasakymas, kad ,, daug kančių buvo statant, bus gerai gyventi“ išsipildė tik trumpam laikui. XVIII amžiuje dvarą valdžius Šemėtų giminei, Čekuvos rūmus pavyko išplėsti ir ekonomiškai sustiprinti. Tuo metu čia veikė degtinės varykla ir plytų fabrikėlis. Tačiau 1863metais sukilime nusprendė dalyvauti du Šemėtų sūnūs, juos suėmė, dvaras buvo atimtas ir perleistas L. Miler, o po jos mirties dvarą paveldėjo A. Mileris, kuris, pagal kaimo žmonių pasakojimą, gyvenęs Prancūzijoje. Tad turbūt nereikia stebėtis, jog dvaras būdamas rankose žmogaus, kuris negyvena Lietuvoje, tapo vidurine mokykla (1940–1951 m.). Po to dvaras buvo rekonstruotas, atimant iš jo dalį dvariškų architektūrinių išmanymų, ir čia buvo įsteigta Ariogalos tuberkuliozinė ligoninė (1963m.), kurioje turbūt mirė nevienas žmogus. Rūsyje dar galima pajausti ligoninės atmosferą dėl likusio grindinio pobūdžio (ypač nejauku šiam rusy vaikščioti naktį, šiuo paros metu mes pirmą kartą aplankėme Čekuvos dvarą).
Kai ligoninė nustojo veikti, dvaras buvo mėgintas gražinti giminaičiams (broliams Morkiams) buvusių savininkų, tačiau jie pareiškė, jog neturi galimybių pasirūpinti šiuo dvaru, tad ir parduotas dvaras UAB ,,Hillcrest“. Tikėkimės, kad nuo dvaro bus numesta juoda skraistė, kuri lydi dvarą visą jo istoriją nuo XVI amžiaus ir pastatas bus atgaivintas naujam gyvenimui. O kol kas be galo įdomu jį aplankyti ir tokį –be langų, be durų- šmėkliškas ir stiprus jausmas. Dvaro dvasia sumišusi su ligoninės dvasia tikrai palieka vidinį įspūdį.
Augustė Rumbutytė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą