KUO GARSĖJA ŠŪKLIŲ DVARAS?

   Šūklių dvaras, esantis Alvito seniūnijoje, istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XIIam.
,kurio savininkai tada buvo Garvonskiai, Augustavo gubernijos dvarininkai. Garvanoskis savo valdas padalino dviems sūnums, jaunesnysis, Viktoras, gavo Alvitą ir Šūklius. Jo žmona, kunigaikštytė Helena Liubomirska- Gavronskienė, 1980m. iš caro valdžios gavo leidimą įsteigti vaikų prieglaudą darželį.

   Pagal Bostono lietuviškąją enciklopediją, tai buvusi iš tikrųjų slapta lietuviška mokyklėlė, kurioje buvo mokama lietuvių kalbos. Vėliau teigiama, jog dvaro žemės atiteko Lietuvos kariuomenės generolui Skomėkai, po to jas valdė buvo O.Šulinskas, V.Povilaitis, J.Aleksa.
Dvaras visgi garsėjo ne dėl valdančiūjų aukštų laipsnių ar kaip iškilių asmenybių, ir ne dėl savo ypatingos architektūros, o sukauptais dailės ir meno paminklais: Šūklių dvare buvo sukaupta 8 tūkst. tomų biblioteka su retais viduramžių manuskriptais, XVIII a. prancūzų autorių bei XVI-XVIII amžių lenkų literatūros veikalais, tarp jų ir Jakubo Vujkos biblija. Taip pat ir kiti dvaro kambariai pasižymėjo kultūros gėrybėmis- dvarininko kabinete buvo saugomos istorinės, meno ir numizmatikos knygos, taip pat įvairių Europos meno galerijų fotografijų albumai. Atskiroje kolekcijoje buvo laikoma lenkiškų medalių kolekcija,kuri buvo viena geriausių Lenkijoje. O dvaro valgomojo salėje kabėjo herbai, ją puošė porceliano dirbiniai bei Vidurio Europos garsių dailininkų darbai (10 paveikslų), jų autoriai David Teniers, Jacob van Ruisdael, Caspar Netscher. Ypatingą paveiklslų grupę sudarė giminės portretai – Maksimilijano Gauronskio ir jo žmonos Bogumilos Sperskos. Ne mažiau vertingi eksponatai tai dailininko Józef Brandt (Jozefo Branto) paveikslas ,,Napaleono grįžimas iš Maskvos”, Juliuszo Kossako ,,Vestuvės Krokuvoje” , keli Juliano Talato darbai, kurie sudarė aukštą intelektualią atmosferą.

   Rūmai buvo apstatyti Liudviko XV epochos baldais, juos puošė ir puikus angliško stiliaus parkas su gazonu. Dabar šis parkas visai neprižiūrimas, miškas, tvenkiniai, augalija primena apleistus tankius bruzgynus.
Galbūt tokia dvaro aplinka ir sudaro mistišką, niūrią nuotaiką, žmonėms, kurie atvažiuoja apžiūrėti nykstančio dvaro, jau be langų ir durų, griūnančiomis lubomis. Taigi, kadaise kultūra ir intelektualumu garsėjęs dvaras, dabar įžymus vaiduokliškomis istorijomis. ,,Savaitės’’ žurnalo korespondentai, išgirdę apie nepaaiškinimus garsus, nusprendė patys atvažiuoti ir įsitikinti arba paneigti šį faktą. Faktą jie patvirtino. Korespondentai tikina girdėję vaiko balsą: ,,Ai…”. O nusileidę į rūsį išgirdo durų trinksmą. Šie tyrinėtojai tikina tik važiuodama iš dvaro suvokę, jog durų į rūsį nebuvę, tad durų trinktelėjimas logiškai sunkiai paaiškinamas.

   Perskaitę šiuos strapsnius ir mes susidomėjome dar nenurimusiomis dvaro sielomis. Į kelionę pasiėmėme prožektorių, žvakių, fotoaparatus ir senovišką radiją, kurioje yra gaudomos radijo bangos, dabar jau nepopuliarios šiuolaikinėms radijoms. Pasak “vaiduoklių ieškotojų”, būtent šiomis radijo bangomis galima išgirsti balsus iš anapus, kurių tiesiogiai žmogaus ausis paprastai negirdi. Kelionei dar labiau mistiškos atmosferos sudarė žvarbus, vėjuotas oras, dar drėgna žemė po gausaus lietaus. Dvarą rasti nebuvo lengva, nes nuorodų kelyje nebuvo, o kaimas tikrai nesididžiuoja dideliu skaičiumi gyventojų. Žinojome tik, kur kaimas, kad dvaras jo miške irk ad privažiavimas dažnai sudėtingas, o prastomis oro sąlygomis tampa neprivažiuojamu. Po netrumpų klajonių dvarą padėjo rasti laukuose sutikti su kaimo žmonės, kurie nurodė kelią.
   Pirminis įspūdis pamačius dvarą nebuvo itin pribloškiantis. Nieko neypatinga pastato architektūra su sovietiniu priestatu apleistame parke, nors šio kemsyno nelabai ir bepavadinsi parku. Įėjus į dvarą šaltis buvo didesnis nei lauke, nes pro kiaurus langus pūtė skersvėjai nešiodami pūvančius rudenio lapus. Apėjusios abu dvaro aukštus ir tamsų rūsį, nusprendėme apsistoti pirmame aukšte prie sugriuvusio židinio liekanų. Čia ir uždegėme žvakutes, įsijungėme seną radiją ir atsisėdusios ant žemės stengėmės susikaupti, laukėme tų tariamų mistiškų garsų, kurie mus ,,išmuštų iš pusiausvyros’’. Déjà, prasėdėjusios apie 30 minučių, nieko tarp ir neišgirdome apart vėjo švilpimų. Galbūt tai ne ta diena, galbūt ne visiems apsireiškia įstrigusios dvaro sielos?
Gaila, bet dvarą teko taip ir palikti be jokių didelių potyrių(nei dvasių apsireiškimų, nei senai pradingusių meno kūrinių), tik su slogia nuotaika, kurią sukūrė griūvantis dvaro pastatas ir neprižiūrimas parkas. Tad šis dvaras atsidūrė mūsų ,,paprastųjų” sąraše ir į jį nebematėme prasmės dar kartą grįžti.

                                                                                                            Augustė Rumbutytė