Populiariausi įrašai:

2010 m. rugsėjo 18 d., šeštadienis

NIŪRUSIS TERESPOLIO DVARAS


Akmenimis grįstas, galybės ūkinių, pagalbinių pastatų apsuptas kelias veda į didžiulį (keturių aukštų), šaltą Terespolio dvarą.
XIX amžiaus pabaigoje- XX amžiaus pradžioje Chrapovickių įkurti rūmai dabar labiau primena skvoterių okupuotą(deja nevykusiai) buveinę nei didingą modernaus stiliaus dvarą, kuriame virtų intelekualus aukštuomenės gyvenimas. Taigi, dvaras dabar suskirstytas į butus, kuriuose gyvena ne labai pasiturintys ir dvaro aplinką puoselėjantys žmonės.


   Pakalbinus vieną iš dvaro gyventojų, paaiškėja, kad iš tikrųjų yra norinčių prisiimti atsakomybę restouruojant dvarą, tačiau ne visi gyventojai nori parduoti savo butus, nes jiems siūloma kaina yra per maža, tad kol kas dvarą prikelti naujam gyvenimui nėra galimybių.
   Tačiau bent truputį džiaugsmo sukelia dalis išsaugoto parko. XIX a. II pusėje jį suprojektavo dvarininkas, 1863 m. sukilimo dalyvis architektas Antanas Zaleskis. Zaleckiui padėjo garsus Rygos sodininkas G. Kupahaltas atgabendamas retesnius augalus. Vėliau, tarpukario laiku, parką prižiūrėjo Antanas Juknevičius. Šių garbių ponų dėka atsirado pailgas tvenkinys ir trys mažesni, vaismedžių sodas, alėjos, retų augalų kompozicijos, vingiuoti akmenimis grįsti keliai. Po 10- 15 metų buvo pastatytas ir dvaras, kuriame buvo netgi bankas. Jame turtingi gyventojai laikė pinigus. Yra žinoma, jog dvaro šeimininkai, Chrapovickiai, turėjo banką ir Kėdainiuose. Tačiau, kaip dažnai ir būna gyvenime, po pakilimo ateina ir kritimas- 1926 m. Terespolio dvaras buvo išdalintas į atskirus kaimus: Gabrilavos, Gudžiūnų, Tremtinių ir kt. Nuo tada prasidėjo dvaro smukimas.

   Daugiau istorijos apie šį dvarą sunku rasti. Šiandien dvaras jau turi naujas istorijas, kurios “garsiai skamba” ne tik tarp žmonių lūpų, bet ir dienraščių puslapiuose. Nors ir kaip apmaudu, bet naujienos ne džiaugsmą keliančios- 2009 metų Birželio 16-tą dieną ankščiau jau teistas Kėdainių rajono Gudžiūnų seniūnijos Terespolio kaimo 20 metų gyventojas būdamas neblaivus mirtinai sumušė savo motiną, pas kurią apsistojo Terespolio dvare. Kaimynai sakosi girdėję, jog gretimam bute barasi sūnus su motina, tačiau tai buvo įprasta, todėl niekas nenumanė, kad tai ne eilinis susipykimas, kuris baigsis žmogaus mirtimi.
Tikimės, jog netipinio dydžio Lietuvos dvaras nebus paliktas toliau egzistuoti lyg eilinis butų tipo gyvenamasis namas, kaip ir Linkuvos, Kačiūniškių bei kiti dvarai.


Augustė Rumbutytė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą