Populiariausi įrašai:

2010 m. rugsėjo 18 d., šeštadienis

ŠOKIS DULKĖSE


 
,,Kurti- tai galbūt nepataikyti žingsnio šokyje.“
Antonio de Saint-Exupery ,,Citadelė“

Šokom ir šokam. Tiksliai išsidėstė dulkės po kojomis, nusistovėjo. Monotonija tapo šokiu, šokis tapo monotonija.

Vėsią penktadienio popietę lipome su sielabroliu į aukštą Nemuno krantą, ant kurio didingai stovėjo {%paste_insert-link-to-page-belvederis%} dvaro itališko stiliaus rūmai, pasižymintys harmoningu paprastumu ir santūria fasadų linija. Dar vakar dieną atmenu garsą suskambėjusį kažkur prieškulniuose, kai ropštėmės į dvarą pro išdaužtą langą, it būtume peržengę Hillerio lemties ratą ir persivertę anapus amžių. Tai buvo šokis, tai buvo nepataikytas žingsnis šokyje, kuris sukėlė dvaro didingas dulkes užgniauždamas kvapą. Iš užnugario kultūros dvasia atpūtė In ir Jan vienu sykiu- baimę ir drasą. Baimė- nepataikyti žingsnio šokyje ne taip jau lengva, nes monotonija saugesnė. Drasą- dar kartą nepataikyti į šokio taktą, nes šis kūrybinis pakylėjimas gali pralenkti net Murakamio, Abės, Kafkos, Kamiu teikiamą malonumą.
Ištraukiau fotoaparato stovą, termosą su kava ir atsisėdau ant apdulkėjusios senos spintelės krašto. ,,Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos“(Ciceronas). Ištraukiau Mačernio poeziją, Bodlerą. Padėjau ant spintelės- dabar kūnas su siela. Net šiurpas kūnu nuvilnijo, pagalvojus apie buvusią Belvederio dvaro biblioteką, kaip apie neišsemiamą vandenyną, kuris it Barrico ,,Jūra vandenynas“ nepaliauja stebinti savo esmės užkabariais.
- Skaitei ,,Jūra vandenynas?‘‘?- prislopintu balsu ir perdėtai lėtai paklausiau.
- Verkiau, kai verčiau paskutinius puslapius...- dvi skaidrios akys atsigręžė į mane.
- Man jūra išplovė žodžius.
Literatūra, menas, šokis, kultūra- tai kūryba. Aš netikėtai užčiuopiau tiesą- dvaro dulkėse nusėdo dvaro apybraižos, manyje nusėdo literatūros dulkės, kurios mane vis prikėlinės iš monotoniško šokio. Man, kaip ir Volterui, knyga- ginklas, su kuriuo užkariauji pasaulį. Knyga- Mačernio žibinto šviesa gūdžią naktį. Užkrėskite mane šia šviesa, kad galėčiau turėti šviesos su savimi ir iš savęs, kad šviesčiau tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų savyje šviesos, kaip rašė Mykalojus Konstantinas Čiurlionis.
Vakarop atvėso dar labiau. Pradėjo temti. Tą vakarą, net ir palikus dvarą, jaučiau slėpiningą jausmą visoje savo esybėje, it dvaro dulkės būtų nusileidusios į mane ir aš tapau didesne šviesa.
Nepataikytas žingsnis šokyje.

Augustė Rumbutytė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą