DEGSNIO DVARO SODYBA SLEPIA LOBIUS IR NERAŠYTUS PASAKOJIMUS

Utenos rajone, Daugailių seniūnijoje, Degsnio kaime, kurio nuorodos neįmanoma rasti apvažiavus visą Daugailių seniūniją, stūkso Degsnio dvaras, ar bent tai, kas belikę iš kažkada buvusių įspūdingų centrinių rūmų su rūsiu ir mansarda, keturių akmenų ir plytų mūro tvartų, dviejų svirnų, kurie taip pat buvo su mansardomis ir rūsiais, trijų kumetynų, daržinių. Dabar didelėje trijų piliakalnių vietovėje niūriai stovi kritinės būklės dvaras (be langų, durų, išnešioti židinių kokliai, plytos), didžiulis svirnas (dalis jau rusų laikais koreguota mišriomis statybinėmis medžiagomis, neatsižvelgiant į pastato unikalumą) ir keli ūkiniai pastatai.
Už šių architektūrinių paminklų glūdi miškas ir kažkada buvęs parkas, kuriame sakoma, jog Napaleonas sedėdavęs prie didžiausiojo medžio.

Šią istoriją ir kitas mums geranoriškai pasakojo Degsnio dvaro dalies nuomininkas. Jam leista čia gyventi su sąlyga, jog prižiūrės, kad žmonės toliau neniokotų kultūros paveldo objekto. Šią pareigą jis atlieka su malonumu, myli ir gerbia dvarą bei jo istoriją. Žinių apie dvaro istoriją, legendų ir tikrų išgyvenimų jam nestinga. Džiaugsmo teikia ir tai, jog pasakojimą dėsto vis dėl to išsilavinęs žmogus (mokęsis kunigų seminarijoje). Pašnekovas guviai vedžioja po buvusios dvaro sodybos vietas ir prisimena vis kitokias istorijas. viena iš jų byloja, jog už dvaro, dešnioje pusėje, šalia apaugusio parko, yra palaidoti keli vokiečių kariai, kurių ir iki šiol giminaičiai vis atvažiuoja ieškoti kasinėdami žemes. Kasinėjimais pasirodo užsiimama ir ne tik dėl šios priežasties, aiškiau tariant- „lobių ieškotojai“ kartas nuo  karto apsilanko dvaro rusyje ir jo žemėse su metalo detektoriais ir kitais įrankiais. Nuomininkas tikina, jog žino, kad rusyje buvo rastas lobis dar visai neseniai. Taip pat priduria įdomią liaudies išmintį- auksas kartą metuose žiba. Sužibėjo auksas vieną naktį ir Degsnio dvaro sergėtojui- pro langą žmogus pamatė, jog apačioje kalno, nuo didžiulių akmenų krūvos sklinda šviesa. Tačiau taip ir nepasiryžo žmogus patikrinti, ar po akmenimis nėra vertybių, sako, jog reiktų nuomuotis mašinas, kurios pakeltų akmenis, o tam pinigų nėra, nes gyvena tik iš pašalpos.

           Kitos dvi įdomios istorijos pradedamos pasakoti prie didžiojo dvaro svirno, kuriame kadaise vykdavo šokiai, o apačioje tekdavo gyventi tarnams. Dabar čia jau ne kartą apsilankę seimūnai apžiūrinėdami antrojo aukšto salę, kurios pagrindai puikiai išsilaikę, kuria planus, kaip panaudoti šią patalpą savo reikmėms. Būtent šiame pastate, pirmame aukšte be langų, vyko pasibaisėtini dalykai. Kaip žinoma, dvaras priklausė trims asmenims, vieno iš jų gyvenimas pasibaigė itin žiauriai. Šio savininko vaikai, troškę tėvo žemių ir turtų, pasistengė kaimą įtikinti, jog jis yra nesveiko proto- aprengdavo vyra balta sukne ir išstūmę į lauką versdavo jį bėgioti ir daryti kitas keistenybes. Galiausiai kaimas tuo patikėjo ir niekas nesiginčijo, kai vaikai nusprendė tėvą uždaryti belangėje mažoje patalpėlėje. Čia žmogus iš alkio valgė žiurkes, paskutines gyvenimo akimirkas- smėlį. Ši istorija mums buvo pasakojama nenoriai, nuomininkas sako, kad geriau apie tai nešnekėti, o parodęs tą kambarėlį (kurį apsišvietėme tik su jo uždegtu degtuku) žmogaus veidas nuoširdžiai persimaino ir jo guvumas akimirkai dingsta. 

Dabar dvaras yra pardavinėjamas jau kuris laikas, tačiau niekas jo neperka dėl to, jog plotas yra didžiulis, o dalimis jo pardavinėti negalima. Net jei ir neketinate pirkti šio dvaro, visgi atvažiuoti į Degsnio gyvenvietę verta, nes ne tik pamatysite Degsnio dvarą, bet galbūt ir gausite galimybę pabendrauti su įdomiu, komunikabiliu, daug žinančiu žmogumi.

Augustė Rumbutytė