NYKSTANTIS BURBIŠKIŲ DVARAS

Burbiškių dvaras 1939m

Burbiškių dvaras 2009

    Burbiškių dvaro istorija yra arba pasislėpusi už devynių kalvų ir ežerų, arba jau išnykusi. Nerimą kelią ir tai, jog greitai gali ir pats dvaras, esantis Raseinių rajone, išnykti.
Šiandien yra belikę trijų tvartų akmeninės sienos, senos, apleistos kapinaitės su laidojimo rūsiu(į šiaurės rytus nuo dvaro) ir patsai dvaras, kuris gana sparčiai juda link sunykimo.

   Galbūt nebūtų taip gaila šio architektūrinio ansamblio nykimo, jei jis jau būtų likęs bedvasis ir tuščias. Tačiau mums šis dvaras pasirodė, kaip vienas iš tų, kurių sienose dar alsuoja istorijų kvapas, ypač nuostabaus grožio skliautuotame rūsyje, kuriame galima pamatyti ir labai retą virenės, kamino konstrukciją (kažkas panašaus į atvirą židinį). Klasicistinio stiliaus dvaras minimas nuo 1672 metų. Plytų mūras, tinkas, perdangos- medinės. Perdangos nukentėjusios labiausiai- išlinkę, išlūžę. Jei tamsoje sumanysite aplankyti Burbiškių dvarą- būkite atsargūs- lipdami į mezoniną(pusaukštis virš pirmojo aukšto) vedančiais siaurais laipteliais pasieksite būtent šias išlūžusias perdangas ir atsidursite itin greitai pirmame aukšte. Pagrindinį įėjimą į dvarą puošia keturios kolonos, kurios apibūdinamos kaip toskaninio erkerio interpretacija.
    Kristupas Tarvydas minimas kaip pirmasis dvaro savininkas. Vėliau Raseinių žemės teismo knygoje atsiranda įrašas, kuris byloja, jog iš tėvų dvarą paveldi bajorai Burbos(XVIII amžius). Toliau atsekti dvaro savininkų keitimosi vingrybes- sunku dėl trūkstamų duomenų, tad galime tik išvardinti kitų asmenų pavardes: Adomas ir Liudvika Daugirdai (nuo 1771 metų), Jonas ir Elžbieta Jankevičiai, Marija, Kotryna, Johana Vetko ir Janina Sofija Skržiževska (nuo 1902 metų).
    Kaip ir daugumos dvarų didybę vis dar mena medžių alėja, tačiau parkas toli gražu nebepanašus į gražių augalų prižiūrėtą kompoziciją- aplinkui vien laukai, krūmai, apkerpėję medžiai, dilgėlynai. Tačiau būtent šituose medžiuose pelėdos veda vaikus. Galbūt mes kaip ir pelėdos čia jaučiame raminamą jausmą, kuris vis kviečia mus sugrįžti ir atsivežti žmonių, kad jie pajaustų tą patį malonų jausmą.

  Augustė Rumbutytė